Kuo psilis skiriasi nuo įprastų sėlenų ir kodėl jį renkasi vietoj jų?

Sėlenos – tai grūdo (kviečių, avižų, rugių) apvalkalas, kuriame daugiausia yra netirpiųjų skaidulų. Jos beveik nesugeria vandens, bet mechaniškai stimuliuoja žarnyno sieneles ir pagreitina turinio slinkimą. Kai kuriems žmonėms toks poveikis būna per intensyvus: galimas pilvo pūtimas, dirginimas, diskomfortas – ypač esant jautriam virškinimui.

Psilį sudaro kiaušininio gysločio Plantago ovata sėklų lukštai, kuriuose daugiausia yra tirpiųjų skaidulų. Susilietusios su vandeniu, jos sudaro minkštą gelį, kuris apgaubia žarnyno turinį ir padaro jo slinkimą tolygesnį. Toks mechanizmas laikomas švelnesniu, ir jį geriau toleruoja žmonės, kurių žarnynas jautrus.

Dar vienas praktinis skirtumas – tekstūra ir naudojimas. Sėlenos turi ryškų skonį ir grūdėtą struktūrą, kuri juntama patiekaluose. Psilis beveik neutralaus skonio ir, tinkamai naudojamas, ištirpsta skystyje ar tešloje, nekeisdamas skonio. Todėl jį patogu dėti į glotnučius, jogurtą ar kepinius, reikšmingai nekeičiant galutinio patiekalo.

Galiausiai psilyje nėra glitimo, o tai svarbu tiems, kurie laikosi dietos be glitimo, – dauguma tradicinių sėlenų gaunamos iš glitimo turinčių javų.